Advento meto jaukumas ir šeimiškumas verčia kilstelėti žvilgsnį nuo kasdienės rutinos, nukreipti jį į kitus akiračius, nes nūdienos gyvensena užgožia dalykus, dėl kurių turėtume gyventi ir būti. Kiekvienas turėtų sugebėti įvardinti, kad širdies šiluma – pagrindinė kalėdinė dovana, tos Kalėdos, apie kurias kalba adventas, veikiau skatina ištuštinti save, kad būtume pripildyti. Kai turime nedaug, tada beveik neturime ko prarasti. Tada žinome, kad neturime galvoje visų idėjų ir nežinome visų atsakymų. Tai reiškia, kad nėra dėl ko grumtis ir beveik nėra dėl ko puikuotis prieš kitus. Mes prisipildome galimybių. Kai adventas įsismelkia į mūsų sielą, mes pagaliau suprantame, kad mažumas tai nėra niekas, o tuštuma nėra skurdas. Būti tuščiam reiškia atverti savo vidų kažkam kitam. Mes prisipildome gyvenimo palaimos. Adventas iš tikrųjų yra lyg prašymo laikas Dievui, lyg pasakymas kaip labai laukiu Dievo ateinant pas mane…
Libertas Klimka