„Kai buvau maža, mama vesdavo už rankos ir pasakodavo apie pasaulį, kuris mus supa. Tas pasaulis buvo pilnas pašildyto pieno, medaus ir mėlynų rugiagėlių. Tas pasaulis slėpė slibinus, su kuriais bandydavom susidraugauti. Nes mama sakė, jog verta. Visada verta mylėti. Visada verta būti nuoširdžiam ir atviram pasauliui, nes tik tada mus galės pasiekti stebuklingos kasdienybės dulkės, kurios atneš didžiausių nuotykių. Visada verta šypsotis pasauliui, net kai jis rodo nasrus ir raukosi. Nes, kai esame pilni meilės, viduje nebelieka vietos purvui.
Kai užaugau, teko susidurti su daugybe sunkių iššūkių. Buvau pamiršta, palikta ir nepasitikinti. Bet mama vis tiek buvo šalia. Ji nebedainavo lopšinių, bet visada kartojo, kad viskas įmanoma. Ji nebijojo lietaus ir juodų debesų. Ji pabudusiai man sakydavo „labas rytas“ ir iškepdavo blynų. Ji yra tas guolis, kuriame aš slepiuosi nuo pasaulio ir kur man ramu. Norisi pasakyti „ačiū ir daugiau nebebijoti. Užsirišti batus ir bėgti įkandin gyvenimui. Ir niekada nepamiršti to, kas iš tiesų svarbu“.
https://www.bernardinai.lt