Sveikinu su Lietuvos Valstybės atkūrimo švente.
Pradėdamas savo kalbą, turiu prisipažinti: sunkiai rinkau žodžius, kurie geriausiai pasakytų, ką jaučiu. Tokia diena, kad sieloje dera ir pats tikriausias, pats nuoširdžiausias džiaugsmas, ir kartu – pats didžiausias jaudulys. Šiek tiek ramina tai, kad žinau: ne vienas iš jūsų šiandien jaučiasi panašiai ir mėgina suvaldyti užplūdusius jausmus.
Šiandien, žvelgdamas į visą praėjusį Lietuvos šimtmetį, prisimenu ir tokį posakį: stiprus ne tas, kuris muša, o tas, kuris atlaiko. Posakis kalba apie žmones, bet puikiai apibūdina ir valstybių santykius. Mūsų tauta ir valstybė buvo mušama, bet atlaikė todėl, kad visą laiką tautoje ruseno laisvės dvasia. Todėl, kad mes savo kovose buvome kartu su savo istorijos didvyriais ir nežinomais laisvės kariais. Buvome visi išvien, vienas su kitu, vienas už kitą, vienas dėl kito. Čia matau atsakymą į dažną klausimą, kokia, mano nuomone, svarbiausia Lietuvos šimtmečio pamoka. Mano atsakymas paprastas: vienybė. Ir senas, bet nesenstantis linkėjimas: būkime kiekvienas atskiras ir nepakartojamas žmogus, bet būkime vieninga tauta, kokia tampame lemtingų išbandymų akivaizdoje, kokie esame savo širdyse.
Valdas Adamkus