“Aš ilgai galvojau, kaip pristatyti Jolitą Štrimienę. Nuostabią mamą, mokytoją, skautę, visuomenininkę, parapijietę. Ir supratau, kad jos nereikia pristatyti, ją žino visi smalininkiečiai. Jeigu gatvėje sustojęs žmogus paklaustų, kur gyvena Jolita visi nedvejodami parodytų jos namus. Man, kaip vienai ir jos vaikų, ji namai, šiluma, išmintis, jaukumas. Tarp auginamų savo dviejų sūnų, ir dar dviejų priglaustų sūnų, aš tarsi gėlė, kurią ji laisto savo išmintimi, ir švelnumu, kad žydėčiau, augčiau ir leisčiau savo atžaloms augti tinkama linkme. Jei Gyvenimas pateikia savo istoriją ir joje atsiranda gėris, tai Jolita. Ji atvėrė savo širdį ir namų duris trims mažoms sieloms, besiblaškančioms po gyvenimą, kurioms reikėjo šeimos ir pagalbos. Ištiesė ranką ukrainietės Anos šeimai, kai joms reikėjo namų. Jos durys ir širdis atvira ne tik dievui, bet ir visiems jo kūriniams kuriems reikia pagalbos. Ji pavyzdys tos atviros, didelės širdies ir visada ištiestų gerumo rankų.
Maži, bet svarbūs darbai sutelpantys į vieną, nuostabią moterį”. (Raimonda Karvelienė)