Dabartį kuria iniciatyvūs žmonės

MAŽĄJĄ LIETUVĄ VIS DAR REIKIA ATRASTI

Smalininkai, Viešvilė – pasienio miesteliai, Mažoji Lietuva. Kažkada klestėję, paskui neatpažįstamai pasikeitę. Kai kas liko, daug ką nesugrąžinamai nusinešė laikas. Kai ką galima ir reikia atkurti, išsaugoti, bet dar daugiau – sukurti ir puoselėti, ne tik dėl savęs, bet ir dėl tų, kurie bus po mūsų.

Mažosios Lietuvos Jurbarko kraštas nuolatos keičiasi. Geri pokyčiai priklauso ir nuo valdžios, bet dar daugiau – nuo čia gyvenančių žmonių, ir ypač nuo tų, kurių idėjos, mintys ir darbai siekia toliau, nei savas kiemas. Kuo nebuvėlio dėmesį galėtų patraukti Smalininkai? Miestelis, kokių daugybė – turbūt pasakytų ne vienas, nebent prisimintų, kad Smalininkai vis dar tebeturi mažiausio Lietuvos miesto statusą. Bet kas iš to?

Viena panelytė sakė, jog svečiui čia nėra ko parodyti. Jauna dar, ir nežino, kas yra vertinga ir kuo verta didžiuotis…O savo miestelį pažįstantis (nes meilė susijusi su pažinimu) ir jį mylintis smalininkietis nedvejodamas ves ir siūlys kiekvienam pagal skonį ir poreikį – Smalininkuose visko rasi. Kartodromas ir žirgynas, Nemunas ir miškas, Senovinės technikos muziejus ir Lidijos Meškaitytės sodyba, kaimo turizmo sodyba ir Senjorų namai – tai dar ne viskas, kur galima lankytis, dairytis, ilsėtis ir domėtis.

Daugybė objektų mena šio krašto įdomią istoriją. Geležinkelio stoties pastatas – puikiai išsilaikęs raudonų plytų mūras su vokišku užrašu „Schmalleningken“. Po Antrojo pasaulinio karo neliko siauruko, o stotis tapo gyvenamuoju namu, apstatytu pašiūrėmis, apaugintu daržais ir krūmokšniais, turistai čia gali pamatyti ir tokių dalykų, ko svečiui rodyti nereikėtų. Ąžuolų alėja – ilgiausia Lietuvoje, jau praretėjusi, nes medžiai ne amžini. Nupjautųjų senolių gyvenimą pratęsė prieš keletą metų Smalininkų bendruomenės rengti skulptorių plenerai, po kurių menininkai ąžuolų skulptūromis papuošė miestelį. Senasis uosto pylimas – status ir aukštas, didžiuliais akmenimis sutvirtintas, jo viršuje iki šiol tebėra žemėje įtvirtinti masyvūs metaliniai žiedai, prie kurių rišdavo laivus ir sielius. Prie pylimo tebeveikia daugiau kaip prieš 200 metų įrengta Nemuno vandens matavimo stotis. Nors nebėra čia žiemos uosto, kuriame stovėdavo apie 60 laivų, ir Nemunu nebeplaukia dešimtys, o tik vienas kitas laivelis, pylimas yra viena įdomiausių Smalininkų vietų, kokių nerasi nė viename kitame Lietuvos miestelyje.

Neseniai, gal prieš metus, smalininkiečiai pradėjo atkasinėti senąjį uosto grindinį – ėmėsi praktiško, uostui suteiksiančio pirmykštę išvaizdą, o kartu ir simbolinio darbo – nugremžęs laiko apnašas atrandi savo istoriją ir šaknis, be kurių žmogus, kaip ir medis, negali tarpti. Uostas, jau seniai nebetarnaujantis pagal paskirtį, dabar tik kaip turistinis objektas begali būti gražus ir įdomus, bet pirmiausia toks jis turi tapti vietiniams, čia gyvenantiems žmonėms.

Prie pat pylimo gyvenantys Vita ir Gražvydas Ažnos tvirtina, kad čia smalininkiečiai pirmiausia veda savo svečius, todėl pylimas turi būti gražus. „Senose nuotraukose mačiau, kad visas uostas grįstas akmenimis, tad buvo įdomu, kas yra po tomis storomis velėnomis“, – pasakoja Gražvydas, kuris ryžosi ieškoti senojo grindinio ir ties savo namais jau atkasė jo nemažą plotą. Jurbarko smalininkiečių klubo nariai, atvažiavę į gimtinę irgi nugremžė ne vieną grindinio akmenį, o mokytoja Nijolė Paulikienė atsivežė būrį mokinių, į talką pasikvietė technologijų ir verslo mokyklos jaunimą. Pirmieji grindinio akmenis gremžti pradėjo Laimutė ir Petras Medekšai, atvažiuojantys į Smalininkus tik pasisvečiuoti, bet darantys čia gražių darbų. Kaip ir patys smalininkiečiai – akį traukia Gintauto Sinkevičiaus nušienauta pievelė, traktoriumi žolę panemunėje nupjauna Raimondas Stonys. Gražūs pavyzdžiai užkrečia, jų randasi vis daugiau.

Smalininkuose gimusi ir augusi V. Ažnienė pastebi, kad per dešimtmetį miestelis labai išgražėjo, tai verčia ir žmones pasitempti. Tačiau, pasak Vitos ir Gražvydo, patys sąmoningiausi bendruomenės nariai tie, kurie jaučia pareigą susitvarkyti dar nors porą metrų už savo tvoros. Taip pat tie, kurie daug neraginti eina į talkas, bet tokių nelabai daug. „Visi tik šaukia, kad niekas nieko netvarko, bet kai reikia patalkininkauti, suranda priežasčių neateiti. Esame daug kvietę, bet paprastai niekas negali“, – sako sutuoktiniai, kurie talkose būna vieni iš labai nedaugelio jaunimo atstovų. Jaunų šeimų Smalininkuose Vita ir Gražvydas priskaičiuoja nemažai, tik kažkodėl net ir tie, kurie mokykloje buvo gana aktyvūs, vėliau tampa nevisuomeniški. „Kai kurie sako: moku mokesčius, ir tegul valstybė viską padaro. Bet juk mes ir esame ta valstybė, tad kas padarys?“ – klausia Gražvydas, o Vita pastebi, kad ne tik jaunimo, bet ir vyresnių žmonių ir talkose, ir renginiuose būna labai nedaug. „Tikrai tikime, kad atgis tas uostas, kad visą grindinį atkasime ir atsiras, kaip planuojama, pėsčiųjų takas ratu. Kad geriau gyventume, yra tik viena galimybė – pritraukti daugiau turistų. Bus turistų, bus ir darbų, ir jaunimo miestelyje bus daugiau“, – tikina Vita ir Gražvydas.

Neretai po Smalininkus savo svečius vedžioja Arvydas Ašmonas, rodo jiems ir pasakoja, ir visada išgirsta nuostabos šūksnius: „Oho! Negalvojom, kad tiek visko šiame miestelyje yra.“ Bet taip nustebinti nebuvėlius gali tik tuomet, kai tai, kas nuolatos yra šalia tavęs, laikai didele vertybe, domiesi tuo ir žaviesi, kai esi įsimylėjęs savo miestelį. Arvydas neslepia, kad „serga Smalininkais“. Jam yra tekę gyventi daugelyje Lietuvos vietų, bet nė viena jo taip nesužavėjo, kaip senas mažas miestelis prie Nemuno.

Į Smalininkus Arvydą atvedė širdies reikalai, bet jo žmona Andželika turbūt jau seniai susitaikė, kad dalis jo širdies priklauso miesteliui, kur jie turi šeimyninį kaimo turizmo verslą ir siekia, kad svečiai norėtų į Smalininkus sugrįžti. Todėl Arvydo svajonės, idėjos ir darbai jau seniai susiję ne tik su savo sodyba, bet ir su miesteliu. „Kai einu pylimu, matau Smalininkus ne tokius, kokie jie yra, bet kokie galėtų būti. Mano vizija – jaukus, ramus kurortas. Grindinio takas upės pakrante, namukuose palei Nemuną – mažytės kavinukės… Ir kad tą kurorto verslą kurtų ne koks monopolininkas, bet patys smalininkiečiai. Tokių kurortų daug Vokietijoje palei Mozelio upę – nieko tokio ten nėra, tik upė, dar pilys, kai kurios sugriuvusios. Dar jie gamina vyną. Bet bala jo nematė, to vyno, juk mes turime Nemuną, turtingą istoriją ir ją menančių įdomių objektų, – karštai kalba smalininkietis ir tiki, kad daugelį svajonių įmanoma įgyvendinti nelaukiant, kol kas nors kitas tai padarys. – Smalininkai siekia tapti kurortu – turim patys ką nors daryti, o ne laukti, kol valdžia padarys. Daug ką galime padaryti patys, bet dauguma mano taip: darykim, bet be manęs, aš ateisiu pasižiūrėti ir pasidžiaugti.“

Idėjoms įgyvendinti reikia bendraminčių – jie ne tik padeda nudirbti darbus, bet ir leidžia nesijausti balta varna. „Labai gerai, kad atsirado Smalininkuose Arvydas“, – sako A. Ašmonas apie kultūros centro direktorių Arvydą Griškų, kurio gerų iniciatyvų nepastebėti neįmanoma. Užsispyręs neatsisakyti didžiulio pastato – kultūros paveldo objekto – miestelio pagrindinėje gatvėje, kultūros centro direktorius prikelia jį gyvenimui. Pamažu remontuojamos ir kultūrinei veiklai pritaikomos buvusios mokyklos klasės ir palėpės ir, svarbiausia, čia nuolat kas nors vyksta ir ateina žmonių. Kai prieš porą metų A. Griškus sukvietė iniciatyvius smalininkiečius į skambiai pavadintą Mažosios Lietuvos kultūros gaivinimo komitetą, A. Ašmonas išdrįso tiems žmonėms pasiūlyti vieną savo idėjų – galėtų ant pylimo plevėsuoti Lietuvos Trispalvė. Maždaug per savaitę buvo padarytas ir įbetonuotas stiebas – suspėta kaip tik iki liepos 6-osios, kai bendruomenė rinkosi ant pylimo giedoti Lietuvos himną. „Kai pamatai rezultatą – labai smagu“, – džiaugiasi Arvydas ir nekalba apie tai, kad reikia ta vėliava pasirūpinti: kai nudryksta, pakeisti, kartais ir iš namų atnešti, prieš žiemą – nurišti, stiebą išmontuoti ir padėti iki pavasario. Šį pavasarį vėliavą iškilmingai pakėlė pirmą kartą vykusio Mažosios Lietuvos šokių festivalio „Smalininkų sueiginis“ dalyviai, bet, pasak Arvydo, dar nėra tvirtai nuspręsta, kas ir kada vėliavą turėtų pakelti ir nuleisti, kad tai taptų prasminga ir garbinga tradicija. Nuspręsti reikia gerai apgalvojus ir apsvarsčius, nes tradicijos negali gimti spontaniškai. Rūpintis tuo, kas jam, atrodytų, nepriklauso, Arvydui nesvetima, kaip ir gaspadoriaus žvilgsniu žiūrėti ir matyti tai, kas irgi yra, atrodytų, ne jo. Tu čia gyveni, čia tavo namai, ir kokia būtų laimė, kad visi šeimininkiškai rūpintųsi ne tik savo kiemu, bet ir miesteliu – ir tokią svajonę puoselėja pašnekovas. „Kai miestelyje buvo klojami šaligatviai, įrengiamas vandentiekis ir kanalizacija, darbininkai iškasė daug akmenų, liko daug senų bordiūrų, susirinkom ir prie kultūros centro padarėm aikštelę. Reikėjo tik iniciatyvos, į talką atėjo Artūras Matukaitis, Gintaras Jasulis, Gražvydas Ažna, kitų vyrų, padėjo „Žemkastos“ darbų vykdytojas – ta aikštelė nieko nekainavo“, – pasakoja A. Ašmonas.

Jau kuris laikas Smalininkų panemunėje verda dideli darbai – čia statomi nauji valymo įrenginiai. „Kiek čia technikos, kiek naudingų miesteliui darbų ji galėtų padėti nuveikti“, – sako A. Ašmonas, nes jis jau įsitikino, kad matydami bendruomenės norą gražinti savo miestelį, visas iniciatyvas geranoriškai remia ir projektinius darbus atliekančių įmonių darbų vykdytojai – nepasinaudoti jų turima technika ir pajėgomis būtų tikrai neprotinga. Todėl idėjų nestokojančiam vyrui šovė į galvą mintis, kad reikia naudotis proga ir įrengti viešąjį tualetą šalia ką tik sutvarkyto parko ir sporto aikštelės. Pasitarė su seniūnu, nes namelį pastatyti teks patiems, o paprašyti darbininkai įrengė kanalizacijos šulinį. Kai darbas, pasinaudojus tinkama proga, jau pradėtas, nepabaigti jo bus neįmanoma – tiki A. Ašmonas. „Europiniai projektai labai papuošė miestelį, bet kas tuo daugiausia naudojasi ir kaip?“ – klausia Arvydas. Išgražintame parke dažniausiai sėdi tie, kurie nelabai turi ką veikti, o išeidami palieka tuščius „bambalius“. Jaunimą, kuris susirenka sportuoti į naująją aikštelę, Arvydui norisi vadinti vartotojais-niokotojais, mąstančiais taip: atsirado aikštelė – žaidžiam, sugrius – eisim kitur, ir nelinkusiais nė piršto pakrutinti, kad ji nesugriūtų. „Negana to, jaunuoliai automobiliais važinėja parko takeliais. Ne svetimi, ne iš toli atvažiavę, bet savi, čia gyvenantys – kaip jie nesupranta, kad viskas čia yra mūsų pačių ir mes turim tai saugoti? Sugadinti, sulaužyti galima greitai, o kas sutvarkys?“ – ne tiek stebisi, kiek rūpinasi Arvydas. Europinių projektų bėda, pasak Arvydo, kad nėra pinigų jiems prižiūrėti. Jis pats, pasikvietęs į pagalbą savo bičiulį Gintarą Jasulį, pusę vasaros savo žoliapjovėmis šienavo parko veją – savo noru, veltui, seniūnija tik įpildavo degalų. „Daug žmonių praeidami pagiria, bet niekas neprisijungia“, – prisimena Arvydas ir svarsto, kad jei būtų atsiradę dar nors keli vyrai – savanoriai pjauti parko veją, ji visą vasarą būtų gražiai žaliavusi. Bet savanoriai savaime randasi retai – žmogų reikia pašnekinti, kad jis įtikėtų tokios veiklos prasmingumu, ir tą padaryti galėtų tie, kuriems pagal pareigas derėtų rūpintis visuomenės gerove, nes privačios iniciatyvos pas mus neretai sulaukia atsako: „Juk čia ne tavo, tad kam rūpiniesi?“ „Kas sugalvojo pjauti veją trimeriu? Juk tai krūmapjovė, ji išrauna žolę ir sugadina veją?“ – apmaudžiai kalba Arvydas, žvelgdamas į parke juoduojančius tuščios žemės lopinius, atsiradusius po to, kai tą darbą perėmė seniūnija. Bet koks neūkiškumas, nors ir ne jo privačioje valdoje, jam atrodo nepateisinamas. Pavyzdžiui, kai aktyvistai bando atkasti seną panemunės grindinį, naujas pasieniečių posto grindinys jau baigia užželti žole – statutinės organizacijos darbuotojai jo neprižiūri.

Nuo idėjų, kaip padaryti Smalininkus gražesnius ir įdomius vietiniams ir turistams, šiam smalininkiečiui plyšta galva. Vieną sekmadienį, pasakoja, pasikvietęs bendruomenės tarybos pirmininkę pasivažinėti dviračiais po miestelį ir pasvajoti. „Skverelyje prie vandens matavimo stoties reikėtų įamžinti profesorių Kolupailą, kurio idėjomis remiasi pasaulio hidrologai, tuo pačiu sutvarkyti skverą“, – tik dalį svajonių atskleidžia A. Ašmonas, nors pats yra viską „suprojektavęs“, ko reikėtų, kad atvykus į rodykle pažymėtą lankytiną vietą turistams būtų ką pamatyti. Jis neabejoja, kad viskas yra padaroma, net ir didžiausias svajones galima įgyvendinti. Nors ir prisipažįsta, kad kartais nuleidžia rankas, susidūręs su kai kurių žmonių abejingumu. Bet neilgam – nes ir kitokių žmonių yra ne vienas. Štai neseniai vienas Arvydo draugas, ne smalininkietis, iš didelės simpatijos šiam miesteliui nupirko ir padovanojo hidrantą. „Pavasarį jį įrengsime kapinėse. Reikia padaryti, kad būtų ir gražu, o ne tik praktinę vertę turėtų. Nebereikės žmonėms eiti vandens į pašlaitę, seniems tai ypač sunku“, – pasakoja Arvydas, turbūt ne vieną nustebinsiantis tokia nesavanaudiška savo ir bičiulio dovana. „Niekas neateis ir nepasiūlys, patys turim pasiūlyti – kartais ir atsiranda norinčiųjų daryti gerus darbus“, – sako A. Ašmonas, kurį smalininkiečiai išsirinko seniūnaičiu. Nors ir be šių visuomeninių pareigų galvą sprogdinančios idėjos neleistų jam ramiai gyventi.

Danutė KAROPČIKIENĖ „ŠVIESA“, 2012 m., Nr.86