Mažoji Lietuva sugrįžta prie savo istorinių šaknų

Valgo kleckus, geria tiją

Netiesa, kad Mažosios Lietuvos tradicijos šaknis įleido tik Viešvilėje – ir Smalininkuose yra žmonių, vaikystėje pamilusių šį kraštą ir savęs nebelaikančių pribuišiais. Viena jų – Smalininkų technologijų ir verslo mokyklos mokytoja Zita Sakavičienė, įvairiuose bendruomenės renginiuose svečius vaišinanti kafija ir verdanti kliunkę. Atvykęs dirbti į Mantvilių girininkiją jos tėvas eigulys Justinas Daunoras apsigyveno Vidugirio kaime, prie pat sienos su Mažąja Lietuva. „Mama greitai susidraugavo su Žirniškių, Palėkių, Pašvenčio kaimų moterimis ir mane visur vesdavosi. Dabar internete pagal pavadinimus atpažįstu patiekalus, kuriuos mama gamindavo – visi jie priskiriami Mažosios Lietuvos kulinariniam paveldui“, – tikina moteris, ne tik renkanti šio krašto valgių receptus, pasidalijanti jais su bendradarbėmis, bet ir tokiais patiekalais maitinanti savo šeimą. Zita džiaugiasi, kad tie valgiai pigūs, sotūs, o svarbiausia – sveiki, nes dažniausiai gaminami iš kruopų ir daržovių.

1. Sakavičienės pomėgis gaminti neabejotinai paveldėtas iš mamos. „Tėtis sakydavo, kad jo Elytė pietus iš nieko gali pagaminti – ir tikrai, mūsų šeima visada valgydavo skaniai, šventėms turėdavome smėlinių pyragų, riesčių, spurgų ir kitokių skanumynų“, – prisimena Z. Sakavičienė. Nepastebimai jų namuose žemaitiškus pakeitė šio krašto valgiai. Bet niekada mamos virta duonzupė, pasak Zitos, nebuvo tokia skani, kaip vaikystėje pas Žirniškių kaimo močiutę. Vasarą pirštus apsilaižydavo valgydami saldžią sriubą su leistiniais kleckais. Skanūs ir bulvių tarkių kleckai, pagardinti spirgučių padažu. „O mūsų krašte su tokiais kleckais pienišką sriubą virdavo“, – pasakojo Zita. Pasak mokytojos, daugelis smalininkiečių verda daržovių ir mėsos troškinį, tik nežino, kad toks patiekalas šiame krašte buvo vadinamas kliunke. Zita pusryčiams dažnai kepa pautienę – suplaka kiaušinius su pienu ir kaip blyną lieja į keptuvę. „Bet anksčiau pusryčiams beveik visada valgydavome sviestu apteptą ir marmeladu pagardintą duoną, užgerdami tija arba kafija. Kai tokiais sumuštiniais pavaišinau Justino Stonio muziejaus svečius, visi pirštus laižėsi ir sakė: tai mūsų vaikystės valgis“, – pasakojo Z. Sakavičienė.

Tija – tradicinė šio krašto mėtų arbata, o kafija verdama iš sudaigintų ir skrudintų miežių. Jos recepto Zita niekam neišduoda, nors ir nedaro iš to komercijos. Moteris įsitikinusi, kad įdomūs tik tie patiekalai ir produktai, kurie netampa masinio vartojimo. „O be to, kiekviena šeimininkė turi turėti savo kafijos receptą“, – juokiasi moteris.

Užtat savo bičiulėms ir bendradarbėms Zita pataria žuvį sūdyti pagal kuršių receptą: į litrą vandens įdėti 2 šaukštelius cukraus, 6 šaukštus druskos ir bent 5 minutes pavirinti su peletrūnu, lauro lapais ir kvapiaisiais pipirais. Atšaldytu marinatu užpilti nedideles žuvis – karšius, šalvius, strimėles, palaikyti šaldytuve 2–3 paras. „Kepti nereikia, galima valgyti kaip silkę. Pati išbandžiau ir vyras gyrė, kad skanu“, – smagiai pasakojo moteris. Yra receptų, kurių Zita dar neišbandė. Norėtų išsivirti citerbrei – spirgučiais pagardintos drebančios košės iš tarkių ir pieno. Negauna rainų žirnių šiupiniui su kiaulės galva. Ilgai nežinojo, kad jos šeimos pamėgti agurkai garstyčių marinate vadinami zelgurkiais. Z. Sakavičienė tikina, kad internete informacijos apie Mažosios Lietuvos patiekalus nedaug, o senų žmonių, kurie juos atsimintų, jau beveik neliko. Užtat kiekviena žinutė yra aukso vertės. Visada, kai į Smalininkus suvažiuoja jos vaikystės draugai, kalba sukasi apie seniai praėjusius laikus, jau mirusius tėvus ir jų puoselėtą gyvenimo būdą. Tada belieka tik džiaugtis, kad ir smėlinį pyragą kepa, ir kliunkę bei duonzupę verda ne tik ji, bet ir dukros, savo šeimas maitinančios namuose išmoktais patiekalais.

Smalininkai neatpažįstamai pasikeitė po Antrojo pasaulinio karo. Buvęs reikšmingas ir turtingas pasienio miestelis tarsi subliuško. Ne ką tepadėjo ir 1945 metais suteiktas miesto statusas. Bet patys smalininkiečiai savo miestą dažniausiai vadina miesteliu – ir todėl, kad mažas, ir todėl, kad myli. Praėjus beveik dešimtmečiui po karo Smalininkai ėmė atsigauti – čia buvo įsteigtas žemės ūkio mechanizacijos technikumas, o dar po dešimtmečio išaugo ir technikumo miestelis – su visais miestiškais patogumais. Technikumas statėsi plynoje vietoje, kur tarpukariu, kaip ir „Šviesos“ skaitytojams yra pasakojusi lietuvininkė Anė Vasiauskienė, buvo didelis Motiejaus ūkis. Tuos laikus puikiai prisimena Vytautas Zigmantas Dabulskis – 1954-ųjų rugpjūčio 24 d. jis pirmasis atvežė stojimo dokumentus į ką tik atidarytą technikumą. Buvo baigęs vidurinę, atitarnavęs armijoje ir spėjęs padirbėti korespondentu Skaudvilės laikraštyje. „Stojančiųjų buvo nedaug, bet buvo ir keturiasdešimtmečių, ir grįžusių iš kalėjimo, ir karininkų, įstojo ir trys merginos. Visi laikėme konkursinius egzaminus – lietuvių, rusų kalbų ir matematikos“, – prisimena Vytautas savo atvykimą į Smalininkus, kur įsikūrė visam gyvenimui. „Mačiau Smalininkus ir ką tik po karo: 1947 ar 8 metais valdžios pavaryti važiavome su tėvu arkliais į Viešvilės miškus vežti rąstų “, – pasakoja Vytautas. Jaunuoliui iš Lenkčių kaimo Eržvilko parapijoje Smalininkai tuomet pasirodė šaunus miestas: namų pagrindinėje gatvėje buvo dargi daugiau nei dabar, o kas juose, karo apgriautuose, gyveno, Vytautas tuomet nesidomėjo.

Žemės ūkio mokykla įsikūrė pastate, kur dabar seniūnija ir ambulatorija, o studentai gyveno dviejų aukštų baltame name prie uosto. „Baisiai gyvenom, – prisimena Vytautas. – Apačioje gyventojai augino kiaules, o mus sukėlė į viršų. Languose nebuvo nė vieno stiklo, bet stogas buvo. Praustis eidavom į Nemuną, kol upė užšalo. Paskui suremontavo mums bendrabučius pastate, kur dabar kirpykla, ir name priešais.“

Mažai tebuvo mokymo priemonių, tačiau dėstytojai buvo baigę aukštuosius mokslus, o visiems vadovavo mokymo dalies vedėjas Vytautas Gurklys. Mokiniai sąžiningai mokėsi, pusė Vytauto grupės buvo penketukininkai, o jis pats technikumą baigė raudonu diplomu. Kai 1965 m. šiaurinėje miestelio dalyje išdygo naujas technikumo mokomasis korpusas, Vytautas jau dirbo elektrotechnikos dėstytoju. „Kai kraustėmės, labai daug darbo įdėjome visi, kiekvienas rengėme savo dalyko laboratorijas, dirbome net naktimis. Tuomet nebuvo taip, kad pravedei pamokas ir uždarei duris.“ O aplinkui, prisimena Vytautas, vis statė ir statė: gyvenamuosius namus, bendrabučius, mokomąsias dirbtuves, pasodino parką – atsirado atskiras technikumo miestelis. Žmonių buvo daug – mokinių per tūkstantį, antra tiek neakivaizdiniame skyriuje, mokymo lygis labai aukštas – baigusiųjų Smalininkų technikumą atskirų dalykų pažymius įskaitydavo aukštosios mokyklos. Dar mokydamasis Vytautas su draugais subūrė kapelą. „Grojau smuiku, patys pasiruošę važinėjom ir į rajoninius pasirodymus. Paskui, jau dirbdamas dėstytoju, grojau dūdų orkestre – didelis buvo orkestras ir tarp technikumų turėjome pirmą vietą Lietuvoje. Ir choras buvo didelis, šokių kolektyvas, vaidinimai vykdavo“, – auksinius laikus prisimena Smalininkų technikumo pirmos laidos absolventas ir visus savo darbo metus šiai mokyklai paskyręs V. Z. Dabulskis.

Tauras Staniulis – vienas iš tų, kurie nori, kad Smalininkai gyvuotų ir klestėtų. Su bendraminčiais jis ėmėsi iniciatyvos atgaivinti kartodromą ir jau keleri metai čia vėl ūžia kartingai, vyksta varžybos, o pasivažinėti pramoginiais kartingais gali visi ekstremalių pojūčių mėgėjai. Toje pačioje trasoje, kurioje pasiekė sportinių aukštumų, Tauras dabar treniruoja būsimas kartingų sporto žvaigždes. Smalininkų technikumas kartodromą pasistatė 1982 metais ir jo trasa buvo geriausia ne tik Lietuvoje, bet ir viena geriausių tuometinėje Sovietų sąjungoje, čia treniravosi jos rinktinė ir vyko aukšto rango varžybos. Smalininkų technikumo komandą treniravo automobilių ir kartingų sporto legenda tituluojamas Romualdas Ščiuckas. Jis buvo ir Tauro treneris – vienuolikmetį pagavo važinėjantį tėvo motociklu ir visam laikui užkrėtė kartingais. „1984-aisiais šioje trasoje jau aš gazavau – buvau Smalininkų technikumo studentas, inžinierius mechanikas. Kiek žmonių prisirinkdavo! Tais pačiais metais Sąjungos čempionate važiavom kartu su Darium Jonušiu ir užėmėm antrą vietą. O kiek laimėta spartakiadų – nė nežinau“, – pasakoja vyriškis, iš stalčiaus traukdamas senas fotografijas ir diplomus. Dėlioti istoriją ir skaičiuoti apdovanojimus kol kas jis neturi laiko, nes visa galva tebėra paniręs į kartingų sportą. Tiesa, pats jau nebelenktyniauja, bet dabar, kaip ir jo treneris, T. Staniulis irgi vadinamas sporto legenda ir vertinamas kaip geriausias Lietuvoje jaunimo kartingų treneris. Smalininkų komanda buvo viena stipriausių. Nuo 1986-ųjų jai vadovavo T. Staniulis ir pats dar lenktyniavo iki 1992-ųjų – tada tapęs Lietuvos kartingo čempionu atsidavė tik trenerio darbui. Deja, po poros metų kartodromo veikla nutrūko. „Kartingai – brangus sportas. Kartodromą pastatė technikumas, sportininkus labai rėmė organizacija, vadinama DOSAF’u, paskui nei to, nei ano nebeliko“, – paaiškina treneris. Tačiau entuziazmas niekur nedingo. 1999 m. Tauras su bendraminčiais įsteigė sporto klubą ir dvejus metus kartodrome rengė respublikinį ralio kroso čempionatą – kad, pasak Tauro, trasa nenumirtų ir neužželtų runkeliais. „Nespėjo užželti – su Klaipėdos kartingų entuziastais nutarėm atgaivinti asfalto dangą, ir nuo 2009-ųjų vėl trasoje gazuojam“, – sako T. Staniulis.  Kartodromą prižiūri sporto klubas RKV ir Smalininkuose vyksta įvairių taurių varžybos bei Lietuvos ir Baltijos čempionatai. Varžybose visada dalyvauja ir Tauro auklėtiniai – ir dabartiniai, ir Lietuvos kartingo žvaigždės, kurie smalininkiečio treniruojami pradėjo savo kelią į didįjį sportą. Su savo auklėtiniais T. Staniulis važinėja ir į pasaulio bei Europos čempionatus, pats ruošia jų kartingus, nes nuo technikos didele dalimi priklauso lenktynių rezultatas. Ir nervinasi, ir jaudinasi, ir džiaugiasi vaikų startais.

O dar Tauras džiaugiasi, kad vėl ūžia ir gaudžia kartodromas, kad daugybė žmonių atvyksta pasivažinėti pramoginiais kartingais ir gali patirti bent dalį to, ką patiria sportininkai, įveikdami lenktynių trasų vingius ir finišo tiesiąsias, o išsiveža gražius įspūdžius apie jo gimtinę – Smalininkus.

Danutė KAROPČIKIENĖ „ŠVIESA“, 2014 m., Nr. 101 (sutrumpinta)