Kelias dienas po vasario 24-osios, kai Rusija pradėjo naują ginkluotos agresijos prieš Ukrainą etapą – šlykštų, atvirą, žmogžudišką karą – mano ir daugelio mane supančių žmonių gyvenimai pradėjo veikti visai kitu režimu. Karo keliamas entuziazmas, frustracija ir baimė vienus labiau, kitus mažiau atitraukia nuo kasdienės veiklos. Bet ir tiesiog gyventi toliau, rodos, būtų kaži kaip nejautru, kaži kaip savanaudiška, kaži kaip vėjavaikiška, netgi neteisinga. Kaip galima rūpintis kuo nors kitu, kai vyksta karas?
S. Lewisas, daugeliui lietuvių žinomas kaip „Narnijos kronikų“ bei tokių knygų kaip „Tiesiog krikščionybė“ ar „Didžiosios skyrybos“ autorius, į šį klausimą bandė atsakyti 1939-ųjų spalį. Karas, anot C. S. Lewiso, nėra absoliučiai nauja gyvenimo situacija – veikiau jis pablogina ir paaštrina įprastą žmogišką būklę taip, kad nebegalime to tiesiog ignoruoti. „Žmonės visada gyveno ant prarajos krašto“, – sako rašytojas. Nusikalstamos Putino režimo agresijos Ukrainoje keliamas siaubas, žinoma, kita svorio kategorija nei daugelis krizių ar bėdų, vykusių iki tol. Bet juk nebuvo taip, kad tiesiog ramiai gyvenome, kol prasidėjo karas. „Jei žmonės būtų atidėlioję žinių ir grožio paieškas, kol patys bus saugūs, tos paieškos niekada nebūtų prasidėjusios“, – sako C. S. Lewisas. Tokie jau tie žmonės yra. Dirbti ir mokytis, draugauti ir mylėti reikia nelaukiant, kol gyvenimas vėl taps normalus. Jis niekada toks nebus. Tiesą sakant, jis toks niekada nė nebuvo.
Karas sustiprino jausmą, kad nieko negalime žinoti apie savo ateitį, todėl nieko neverta planuoti. Bet juk ir seniau nuolat būdavo netikėtumų, įsivaizdavimai apie ateitį nuolat keisdavosi, planus reikėdavo koreguoti. „Maloniai ir gerai darbus dirba žmogus, lengvai žvelgiantis į savo ilgalaikius planus“, – rašo C. S. Lewisas. Ateities keliamam nerimui jis priešpriešina krikščionišką siekį savo ateitį atiduoti į Dievo rankas ir kuo geriau padaryti tai, kas priklauso nuo tavęs.
(Augminas Petronis)